Apie Kauną


        Kaunas – antrasis pagal dydį Lietuvos miestas šalies centrinėje dalyje, Nemuno ir Neries santakoje. Svarbus pramonės, transporto, mokslo ir kultūros centras, Laikinoji sostinė. Kauno apskrities, Kauno miesto savivaldybės, Kauno rajono savivaldybės, arkivyskupijos centras.


Kaunas. Tado Laurinaičio nuotrauka

Kauno gamta ir geografija plačiau >>

Kauno istorija
plačiau >>

Kaunas - laikinoji sostinė
plačiau >>

Kauno pavadinimo kilmė
plačiau>>

Kauno gyventojai, Kauno žymūs žmonės
plačiau >>

Kauno architektūra ir kultūra
plačiau >>




Kauno rajonai

  apie Senamiestį >>

  apie Naujamiestį >>

  apie Aukštuosius Šančius >>

  apie Žemuosius Šančius >>

  apie Eigulius >>

  apie Dainavą >>

  apie Šilainius >>

  apie Romainius >>
  apie Žaliakalnį >>   apie Vytėnus >>
  apie Fredą >>    apie Vičiūnus >>



Kauno gamta ir geografija


Miestas yra beveik pačiame Lietuvos centre, Lietuvos Vidurio žemumoje, išsidėstęs didžiausių šalies upių Nemuno ir Neries santakoje. Prieš miestą užtvenkus Nemuną suformuotos Kauno marios. Kitoje Miesto pusėje telkšo Lampėdžio ežeras.Kaunas.
Kaunas iškilęs apie 70–80 m virš jūros lygio. Aukščiausias miesto taškas yra IX forte (100,1 m), žemiausias – Nemuno vagoje ties Lampėdžiais. Miesto centrinė dalis yra tarp Nemuno ir Neries upių, žemumoje, 30–35 m aukštyje virš jūros lygio, apsupta trijų – Žaliakalnio, Aleksoto ir Šilainių kalvų.


Renato Dūdos nuotrauka


Miesto klimatas žemyninis, šalčiausias – sausio, šilčiausias – liepos mėnuo. Per metus iškrenta apie 630 milimetrų kritulių. Vyrauja pietvakarių krypties vėjai. Mieste yra daug saugomų teritorijų, draustinių, kuriuose aptinkami į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti gyvūnai. Gražiausi mieste parkai – Ąžuolynas, Pažaislio ir Panemunės šilai.

Pagrindiniai Kaune aplinkos teršėjai yra transportas, pramonės ir energetikos įmonės. Geriamajam vandeniui paruošti naudojamas gruntinis ir paviršinis vanduo, išgaunamas keturiose miesto vandenvietėse.
Seniausioji Kauno miesto dalis – Kauno senamiestis, kuriame susiformavo stačiakampis gatvių planas. Nuo 1847 m., suformavus naują carinio laikų tipo stačiakampę struktūrą, pradėtas planingas Kauno naujamiesčio užstatymas. Palaipsniui prie senosios Kauno dalies imta prijungti gretimas tankiai apgyvendintas teritorijas. Naujamiestis su Laisvės alėja yra laikomas dabartiniu miesto centru.

1889 m. prie Kauno miesto prijungtas Žaliakalnis. Miestas dar labiau išsiplėtė 1919 m. prijungus Aleksotą ir Vilijampolę, o 1932 m. ir Šančius. Apie 1960 m. miestui taip pat priklausė ir Freda, Petrašiūnai, Panemunė. Visi kiti rajonai buvo išplėtoti ir prijungti prie Kauno maždaug iki 1980 m., o dabartines ribas miestas įgavo 1996 m. Šiuo metu yra 32 miesto dalys (gyvenamieji ir pramoniniai rajonai). Miesto dalys dar yra skirstomos į smulkesnius vienetus – miesto teritorijas.




Kauno istorija


Gyvenvietė Neries ir Nemuno santakoje buvo įkurta vėliausiai X a. Manoma, kad Kaunas minimas 1030 m. arabų aprašymuose. 1140 m. arabų geografas al Idrisijus šiose vietose mini Qaynu arba Qanys gyvenvietę, kuri galėjo būti dabartinio Kauno vietoje. Santakos gyvenvietės teritorijoje XIV a. viduryje buvo pastatyta mūrinė Kauno pilis. Kryžiuočių heroldo Vygando Marburgiečio kronikoje Kauno gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1361 m. miestui 1408 m. suteikus Magdeburgo teises ir įkūrus jame Hanzos kontorą, sparčiai plėtojosi prekyba ir amatai. XV a. pradžioje tai buvo vokiečių pirklių miestas, o XVI a. pabaigoje Kaunas tapo vienu iš geriausiai suformuotų LDK miestų. 1539 m. jis pavaizduotas Olaus Magnuso sudarytame žemėlapyje „Carta Marina“.
Dėl XVII a. viduryje prasidėjusių karų ir epidemijų, Kauno plėtra labai sulėtėjo. Miesto ekonomika atsigavo XIX a., 1843 m. tapus Rusijos gubernijos centru, nutiesus geležinkelį ir pradėjus veikti pirmajai elektrinei. Miesto kultūrinis gyvenimas pagyvėjo 1864 m. iš Varnių atkėlus Žemaičių vyskupijos centrą ir kunigų seminariją. 1876 m. gatvės apšviestos žibalinėmis lempomis, 1899 m. – elektra. 1892 m. įkuriamas teatras, 1898 m. – miesto muziejus.


Kauno pilies griuvėsiai. Nežinomo autoriaus nuotrauka


1919 m. Kaune pradėjo veikti pirmoji radijo stotis Lietuvoje. XX a. tarpukario metais Kaunas stipriai išsiplėtė ir tapo svarbiausiu Lietuvos mokslo, pramonės, kultūros ir švietimo centru, 1920–1939 m. buvo laikinoji Lietuvos sostinė. 1940 m. birželio 15 d. Raudonoji armija užėmė Kauną. 1941 m. birželio 22 d. Kaune prasidėjo LAF organizuotas sukilimas prieš okupacinį režimą. Buvo sudaryta Laikinoji vyriausybė, kuri birželio 23 d. paskelbė atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Birželio 25 d. į Kauną įžengę vermachto daliniai rado jį išlaisvintą nuo okupantų, tačiau Laikinąją vyriausybę toleravo tik pusantro mėnesio. Po Antrojo pasaulinio karo okupacinė valdžia naikino viską, kas priminė nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, Kaunas buvo paverstas uždaru pramonės miestu. Tik prasidėjus Atgimimui mieste buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas, pradėti atstatyti paminklai, grąžinti istoriniai viešųjų erdvių, įstaigų, gatvių pavadinimai.

1991 m. sausio įvykių metu sovietų kariuomenei pasikėsinus į Lietuvos valstybingumą, Kaune, taip pat prie Sitkūnų radijo ir televizijos siųstuvų, budėjo žmonės, pasiryžę paaukoti už ją savo gyvybes. Okupavus Lietuvos televizijos pastatus Vilniuje, iš Kauno buvo transliuojama vienintelė lietuviška televizijos programa. Atkūrus Lietuvos valstybingumą, 1993 m. patvirtintas naujasis Kauno herbas. Miesto ekonomika palaipsniui persitvarko į paslaugas orientuotas sritis, tokias kaip logistika, transportas, turizmas, informacinių technologijų plėtra.
 




Kaunas – laikinoji sostinė

Kauno tapimas laikinąja sostine nebuvo visiškai atsitiktinis. Dar XIX a. viduryje Kaunui tapus gubernijos administraciniu centru, po 1863–1864 m. sukilimo, į čia iš Vakarų Lietuvos buvo perkeltas Žemaičių vyskupijos centras. Kurį laiką Kaunas netgi buvo vadinamas Žemaitijos sostine. XX a. pradžios lietuviškoje spaudoje, be kita ko, sustiprėjo diskusija apie galimą Kauno kaip būsimos Lietuvos sostinės perspektyvą, kurią gana stipriai palaikė to meto prokatalikiškoji inteligentija.

Nepaisant to, Vilniaus statusas darėsi vis svarbesnis: nuo 1905 iki 1918 m. ten telkėsi žinomiausi lietuvių visuomenės veikėjai, įvairių lietuvių draugijų centro būstinės. 1918 m. vasario 16 d. būtent Vilniuje buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės aktas. 1920 m. Lenkijai sulaužius Suvalkų sutartį ir netekus Vilniaus, spalio 9-oji dvidešimčiai metų tapo Gedulo diena visai šaliai.

Kauno kaip laikinosios sostinės statusas neįtvirtintas jokiu oficialiu dokumentu. Kalbant diplomatijos terminais Kaunas de facto tapo sostine 1919 m. sausio 2 d. iš Vilniaus persikėlus laikinajai Vyriausybei. Apie sostinės perkėlimą nekalbama jokiuose oficialiuose įsakymuose ar kituose teisiniuose aktuose. Kalbama tik apie ministerijų perkėlimą iš vieno miesto į kitą. „Laikinosiose Vyriausybės žiniose“ ir ano meto spaudoje paskelbta, kad Vyriausybė laikinai persikelia į Kauną. Maža to, tik 1928 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje pirmą kartą įrašoma: „Lietuvos sostinė – Vilnius. Kitur ji gali būti perkelta laikinai tam tikru įstatymu.“ Tačiau tokio įstatymo aptikti nepavyko. Oficialiu dokumentu neįtvirtintas ir laikinosios sostinės statuso netekimas. 1939 m. Lietuvai sugrąžinus Vilnių po truputį į istorinę sostinę ėmė keltis valdžios įstaigos ir užsienio valstybių pasiuntinybės, tačiau Prezidentas ir Vyriausybė iki pat 1940 m. birželio mėn. sovietų okupacijos rezidavo Kaune. Per 20-metį, kai Kaunas titulavosi sostinės (nors ir laikinosios) vardu, miestas spėjo suklestėti, tapti vakarietišku ir pateisinti sostinės vardo keliamus įpareigojimus.
Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metinės buvo minimos Kaune. Ta proga, 1919 m., centrinė miesto gatvė buvo pavadinta Laisvės alėja, o viena iš gatvių, atsiremiančių į ją – Vasario 16-osios vardu. Taip šios gatvės vadinasi ir dabar.


Metropolis. Nežinomo autoriaus nuotrauka


Kaune, pirmą kartą Lietuvos istorijoje, buvo išrinktas Lietuvos Prezidentas. 1919 m. balandžio 4-ąją Kaune, Valstybės Tarybos posėdyje juo buvo išrinktas Antanas Smetona. Sostinėje Kaune susirinko Steigiamasis Seimas, kurio pirmasis posėdis įvyko 1920 m. gegužės 15 d. Valstybės teatre (dabar Muzikinis teatras), o visi kiti Seimo posėdžiai iki 1927 m. balandžio 12 d. vyko dabartinės Maironio gimnazijos pastate.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais laikinoji sostinė atrodė skurdžiai: negrįstos gatvės, mažaaukščiai, daugiausiai mediniai, namai, lentiniai šaligatviai. Tačiau Kaunas labai greitai modernėjo ir netrukus imtas vadinti „mažuoju Paryžiumi“. Per 20-metį gyventojų skaičius išaugo 8,6 karto (nuo 18 iki 154 tūkst., Kauno plotas padidėjo 7,1 karto (iki 3940 ha), pastatyta daugiau nei 10 tūkst. pastatų (maždaug po 640 per metus). Pirmieji lengvieji automobiliai Kaune pasirodė 1919 m., o autobusai – 1924 m. Kalvota vietovė, kurioje buvo įsikūręs Kaunas, lėmė specifinės transporto priemonės – funikulieriaus įrengimą ir laiptų gausą, o dvi upės mieste – tiltų statybą.

Kaunui tapus laikinąja sostine, tai yra politiniu, kultūriniu, ekonominiu centru čia ėmė koncentruotis prekyba ir pramonė. Mieste veikė stambūs bankai bei didelės pramonės ir prekybos bendrovės („Lietūkis“, „Pienocentras“, „Drobė“, „Liteksas“ ir kt.). 1929 metais Kaune telkėsi 13% prekybos įmonių, 15% pramonės ir net 30% visos Lietuvos darbininkų. Tai iškalbingi skaičiai, žinant, kad tuomet Kaune gyveno tik 4,1% visos Lietuvos gyventojų.

1920 m. Kaune įkurtas Valstybės teatras, netrukus – Karo muziejus ir M. K. Čiurlionio galerija, Universitetas, Konservatorija, mokyklos, Botanikos ir Zoologijos sodai ir pan. 1925 m. Kaune veikė 18 užsienio valstybių pasiuntinybės, o 1935 m. – jau 21 valstybės pasiuntinybė.
 




Kauno pavadinimo kilmė

Kaunas buvo vienas dažniausiai minimų miestų vokiečių ordinų kronikose (Kauen, Cawen, Kauwenpille ir kt.), dažnai minimas ir Rusijos kronikose.

Šiuo metu vyrauja kalbininkų nuomonė, kad miesto pavadinimas kilęs iš asmenvardžio Kaunas; tokia pavardė ir dabar pasitaiko keturkampyje Jurbarkas–Jonava–Alytus–Vilkaviškis, į kurį patenka ir Kaunas. Šią versiją dar 1925 m. pateikė A. Senas, jai pritarė Pranas Skardžius ir P. Jonikas. Kas buvo tas Kaunas – nežinoma, svarstoma, kad veikiausiai tai galėjęs būti pilies valdovas. Tokią prielaidą leidžia daryti ir dabartinis pilies pavadinimas: net kauniečiai ją dažniau vadina Kauno pilimi, o ne tiesiog pilimi, nors kitos pilies Kaune ir nėra. Pats asmenvardis Kaunas kildinamas iš būdvardžio kaunus – „kuris mėgsta muštis, kautis“. Jei taip, tai hipotetinis pilies valdovas Kaunas turėjęs būti arba karštakošis, arba geras kovų meistras, gerai įvaldęs tuometinius ginklus.

Kiek vėliau už A. Seną vokiečių kalbininkas G. Študerus iškėlė hipotezę, kad Kauno pirminė reikšmė galėjusi būti ‘gilus’, ‘žemas’, ‘slėnyje esąs’. Jo nuomone, šaknis kaun- kilusi iš indoeuropiečių šaknies *kau-, *keu- ‘lenkti(s)’, ‘linkti’; iš čia išsirutuliojo ir reikšmė ‘žemas’ bei su ja susijusios kitos reikšmės, plg. gotų hauns ‘žemas’, vokiečių Hohn ‘pajuoka’, latvių kauns ‘gėda’. Vadinasi, šiuo atveju Kaunas kildinamas iš spėjamai buvusio, bet išnykusio būdvardžio kaunas ar kaunus ‘žemas’. Atvejų, kai vietovardis užkonservuoja anksčiau turėtus, bet jau nebevartojamus žodžius ar jų dalis, yra ne vienas, plg. Simnas (iš spėjamai išnykusio tokio paties ežeravardžio ar asmenvardžio), Stabingis (iš jotvingių ir prūsų kalbų žodžio stabis ‘akmuo’), Kirsna (iš jotvingių ir prūsų kalbų žodžio kirsnan ‘juodas’), Palanga, Kretinga (su kuršiškomis priesagomis -ang-, -ing-) ir kt.


šv. Gertrūdos bažnyčia. Renato Dūdos nuotrauka


Liaudies etimologijoje Kauno pavadinimas siejamas su veiksmažodžio kautis esamojo laiko trečiojo asmens forma priegaide!) ‘kova, mūšis’. Kad kautynės gali duoti vardą jų vietai, rodo Pabaisko (į pietus nuo Ukmergės) pavyzdys, kur 1435 m. vyko Švitrigailos ir jo sąjungininkų mūšis su jo priešininko Žygimanto bei Lenkijos mis. Bėda tik ta, jog intensyvūs mūšiai su kryžiuočiais ties Kaunu prasidėjo nuo XIV a. vidurio, o pats vardas yra senesnis.

Kauno vardas turi ir legendinius kilmės aiškinimus. Legendoje apie Palemoną (Bychovco kronika, XVI a.) Kauno vardas kildinamas iš Palemono viduriniojo sūnaus Kūno vardo: esą šis atsikėlęs prie Nevėžio (?) žiočių ir įkūręs miestą, kurį pavadinęs savo vardu. Istorikas Teodoras Narbutas XIX a. yra užrašęs (ar sukūręs?) legendą, jog lietuviai garbinę dievaitį Kaunį, primenantį graikų Apoloną. Didžiulė Kaunio statula esą stovėjusi Nemuno pakrantėje ties dabartiniu Kauno senamiesčiu; Kaunį savo globėju laikę sielininkai, todėl audros metu šiam dievaičiui degindavę auką: augalų ūglių, šaknų, porą avinų.
 




Kauno gyventojai

Kauno mieste gyvena 10,6% visų Lietuvos gyventojų. Pagal tautybę apie 93% miesto gyventojų yra lietuviai, 4% – rusai, kitų tautybių – 3%. 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, mieste gyvenančios tautinės mažumos (žmonių skaičius): rusai (16 622), ukrainiečiai (1906), lenkai (1600), baltarusiai (1142), žydai (427), vokiečiai (378), čigonai (364), latviai – (211), totoriai (200), armėnai (141), kitų tautybių (534).


Kaunas šiuo metu yra vienas tankiausiai apgyvendintų Lietuvos miestų. Pagal etninių gyventojų skaičių šis miestas didžiausias iš visų Baltijos šalyse esančių miestų. 1896 m. lietuviai Kaune sudarė tik 6 % gyventojų.[14] 2001 m. 76,7 proc. gyventojų buvo katalikai, 2,5 proc. stačiatikiai, 0,7 proc. sentikiai, 0,3 proc. evangelikai liuteronai, 0,1 proc. evangelikai reformatai.
 




Kauno žymūs žmonės

Kaune įvairiu laikotarpiu gyveno daug žymių asmenybių: Valdas Adamkus – Lietuvos prezidentas, Donatas Banionis – aktorius, Stanislovas Moravskis – memuaristas, gydytojas, keliautojas, etnografas ir teisininkas, Antanas Baranauskas – kunigas ir poetas, Vilhelmas Čepinskis – smuikininkas, Edvardas Gudavičius – istorikas, Jurgis Mačiūnas – menininkas, Maironis – kunigas ir rašytojas, Abraomas Mapu – žydų kilmės rašytojas, Adomas Mickevičius – poetas, Ričardas Mikutavičius – kunigas, poetas, Hermanas Minkovskis – fizikas, Vytautas Landsbergis – politikas, Albertas Vijūkas-Kojelavičius – istorikas, Arvydas Sabonis – krepšininkas, Liudvikas Zamenhofas – oftalmologas, orientalistas, esperanto kalbos išradėjas, Vladislovas Starevičius – lėlinės animacijos pradininkas ir kiti.
 




Kauno architektūra ir kultūra

Keturi istorinės raidos etapai Kauno miesto kultūros paveldo teritorinėje sanklodoje paliko skirtingos urbanistinės morfostruktūros zonas. Miestas didžiuojasi kompaktišku, gerai išsaugotu Senamiesčiu, kuriame daug vertingų kultūros ir architektūros paminklų: Kauno pilis (XIII–XVII a.), gotikiniai Perkūno namai (XV–XVI a.), Šv. Gertrūdos ir Vytauto Didžiojo bažnyčios (pradėta statyti 1400 m.), „Baltoji gulbė“ Kauno rotušė (XVI–XVIII a.) ir kt. Kauno naujamiestyje tarpukario metais buvo pastatyti Lietuvos banko rūmai, Karininkų ramovė, Pramonės, prekybos ir amatų rūmai, Kauno centrinis paštas, Vyriausiojo tribunolo rūmai, Kauno gaisrinė, Žemės ūkio rūmai, Kauno sporto halė, įstaigų, komercinių bankų, muziejų, aukštųjų mokyklų pastatai.

Kaunas – stambus kultūros centras. Kaune veikia 26 bibliotekos (didžiausia – Kauno apskrities viešoji biblioteka), 7 profesionalūs, 10 mėgėjiškų teatrų, 20 folklorinių ansamblių, vieninteliai Lietuvoje profesionalūs cirko – Baltijos cirkas ir džiazo – Kauno bigbendas kolektyvai. Svarbiausi valstybiniai teatrai Kaune – muzikinis teatras, dramos teatras ir lėlių teatras. Mieste taip pat kuria moderniojo šokio teatras „Aura“, Kauno pantomimos teatras, Mažasis teatras, Kamerinis teatras. Nuo 1969 m. koncertuoja Kauno valstybinis choras, nuo 2005 m. – Kauno simfoninis orkestras. Nuo 2004 m. veikia Kauno įvairių tautų kultūrų centras.


Pažaislio bažnyčia. Renato Dūdos nuotrauka


Vykstančius renginius galima suskirstyti į keletą grupių: valstybinės šventės, festivaliai ir miesto šventės. Beveik visos valstybinės šventės Kaune vyksta Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Pagrindinis valstybinių švenčių akcentas – Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonija.

Kauniečiai ir miesto svečiai itin pamėgę tris vasaros mėnesius vykstantį tarptautinį Pažaislio muzikos festivalį, kuriame dalyvauja pasaulio muzikos elito atstovai. Džiazo mėgėjai susitinka „Kaunas Jazz“ festivalyje. Karo muziejaus sodelyje galima pasiklausyti kariljono muzikos garsų.

Operos ir operetės mėgėjai pamėgę tarptautinį festivalį „Operetė Kauno pilyje“, šokio mėgėjai – modernaus šokio teatro „Aura“ organizuojamą tarptautinį modernaus šokio festivalį. Gegužės mėn. pabaigoje vyksta folkloro festivalis „Atataria lamzdžiai“, rugpjūčio mėn. viduryje – „Hansa Kaunas“. Kiti žymesni renginiai: būgnų muzikos festivalis „Drum please“, netradicinio folkloro festivalis „Suklegos“, tarptautinis dramos teatrų festivalis, šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“, fotomeno festivalis „Kaunas Photo“, tarptautinis sakralinės muzikos festivalis, Kauno kino festivalis.

Vienas žymiausių Kauno kultūrinių renginių – miesto gimtadienis (paskelbtas 1998 m. gruodžio 3 d. Kauno miesto tarybos nutarimu), švenčiamas gegužės 20 d. Būtent šią dieną 1463 m. kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis patvirtino ir praplėtė miesto teises. Pagrindiniai šventės renginiai keletą dienų vyksta Senamiesčio gatvėse, prie Kauno pilies bei kitose miesto vietose.

Parengta pagal Vikipedija informaciją


 

Kas vyksta Kaune?
  • 19:00 - 20:00
  • 20:00 - 21:00
  • 21:00 - 22:00
  • visa diena

KAUNO MUZIKA

Vieta, kur rasi KAUNO atlikėjų arba muzikos, atliekamos KAUNE, vaizdo klipus...